Pasiutęs psichopatas uždaromas į beprotnamį priverstiniam gydymui. Gydytojas turi mažai vilčių, susijusių su pamišėlio atkūrimu, skirtingai nei jauna slaugytoja, kuri teikia pirmenybę netradiciniams metodams paveikti pacientų psichiką. Mergina pasiūlo gydytojui žiaurų pabaisą, rėkiantį kaip žvėris ir rėkiantį necenzūriniais žodžiais, pripildytą stiprių raminamųjų vaistų ir kuriam laikui paliekamą su ja. Dokas yra įpratęs eksperimentuoti su pacientais, paaukoti kitą pusžmogį su sergančiu protu jam nėra problema. Slaugytoja bando gydyti dieduką argumentuodama priešingai – jei jis nelaiko savęs maniaku iškrypėliu, tegul dar kartą piktnaudžiauja moters garbe. Taigi kūrybiškai mąstantis aferistas bando ištiesinti nevaldomo, nevaldomo stambaus žmogaus smegenis, o ji pradeda nuo provokacijos – čiulpia vargšą, o paskui atriša tramdomojo marškinėlio rankoves, suteikdama veiksmų laisvę. Psichiatrinėje ligoninėje tokio precedento nebuvo, tačiau prasidėjus eksperimentui, vietoj širdį veriančio riksmo, iš kambario ėmė girdėti gardžios dejonės!.
